Jeta e disa prej të dërguarve të All-llahut

Jeta e disa prej të dërguarve të All-llahut

Jeta e disa prej tė dėrguarve tė All-llahut

I dėrguari Nuh (paqja E Allahut qoftė mbi tė!)

Pas Babait tė njerėzimit, Ademit (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) erdhi Nuhu (paqja e Allahut qoftė mbi tė!). Nga Ademi te Nuhu kishin kaluar dhjetė shekuj. Allahu e dėrgoi Nuhun te populli i tij qė t’i kthente nė adhurimin e Allahut, Njė, tė Vetėm, sepse ata adhuronin gurė, male, idhuj, skulptura etj., veē Allahut tė Madhėruar. Pėr kėtė Allahu i Madhėruar thotė: “Ne e patėm dėrguar Nuhun te populli i vet e ai tha: “O populli im, adhurojeni Allahun! Nuk ka zot tjetėr, pėrveē Tij. Unė kam frikė se ju do tė dėnoheni nė njė Ditė tė madhe” Dhe kėshtu, Nuhu (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) e fton popullin e tij nė adhurimin e Allahut, Njė e tė Vetėm pėr njė kohė tė gjatė, por i besoi vetėm njė pakicė. Prandaj, ai iu lut Allahut tė Madhėruar: “O Zoti im, unė e ftova popullin tim natėn dhe ditėn. Por ftesa ime vetėm se ua shtoi atyre ikjen. Sa herė qė i ftoja t’ua falje Ti mėkatet, ata zinin veshėt me gishta dhe mbulonin kokat me teshat e tyre dhe gjithė mendjemadhėsi vazhdonin nė atė tė tyren. Kam ftuar haptazi e fshehuarzi. Unė u thashė, kėrkoni falje te Zoti, se Ai, vėrtet fal shumė. Ai lėshon nga qielli shi me bollėk, ju shumon pasurinė dhe fėmijėt, ju bėn tė keni kopshte dhe lumenj. C’ėshtė me ju qė nuk ia shprehni Allahut madhė-shtinė, qė Ai meriton, kur Ai ju krijoi ju nė disa etapa?” E, me gjithė mundimin e vazhdueshėm tė Nuhut (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) dhe kujdesin e tij tė madh qė populli i tij tė drejtohej nė rrugė tė drejtė, ata nuk bėnė gjė tjetėr, por vetėm e pėrgėnjeshtruan, u tallėn me tė dhe e quajtėn tė marrė. Pėr kėtė Allahu i Madhėruar i shpalli atij: “S’ka pėr tė besuar kush tjetėr, pėrveē atyre qė besuan prandaj mos u ligėshto pėr ēfarė veprojnė.”

Mė pas, Allahu i Madhėruar e urdhėroi Nuhun (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) qė tė ndėrtonte njė anije dhe tė merrte me vete ata qė besuan. “Ai ndėrtonte anijen dhe paria e popullit tė tij e pėrqeshte atė sa herė qė kalonte pranė. Ai u thoshte: Pėrderisa ju talleni me ne, edhe ne do tė tallemi me ju, ashtu siē po talleni ju me ne. Mė vonė do ta kuptoni se cili do ta pėsojė dėnimin e turpshėm dhe mbi cilin do tė jetė dėnimi i pėrjetshėm.” E, kur erdhi urdhri ynė (pėr ndėrshkim) dhe gufoi (uji) prej furrės, ne i thamė (Nuhut) merr nė tė prej ēdo krijese nga njė ēift, familjen tėnde, pėrveē atij, kundėr tė cilit ėshtė marrė vendimi qė mė parė (merr) dhe ata qė kanė besuar. Nuk kishin besuar vetėm se njė pakicė. Dhe ai tha: “Hipni nė tė, me emrin e Allahut. Anija lundron dhe ndalet. Vėrtet, Zoti im ėshtė qė fal shumė, ėshtė Mėshirėplotė.” Ajo lundron me ta nėpėr valėt si kodra e Nuhu e thirri djalin e vet, qė ishte nė njė vend tė ndarė “O djali im, hip bashkė me ne dhe mos u bėj nga mohuesit! “Ai ia ktheu: “Unė do tė ngjitem nė njė kodėr, qė do tė mė mbrojė nga vėrshimi.” Vala hyri nė mes tyre dhe djali i Nuhut u mbyt nė ujė. Zoti i tha Tokės dhe Qiellit: “O Tokė, pėrpije ujin tėnd, o Qiell, ndėrprite shiun!” Uji u tėrhoq dhe shiu pushoi. Anija ndaloi nė kodrėn Xhudije e Zoti u tha: “I shkatėrruar qoftė populli mizor!” Nuhu iu lut Zotit tė vet: “O Zoti im, djali ėshtė i familjes sime, Premtimi Yt ėshtė i Vėrtetė e Ti je mė i Drejti i tė drejtėve.” (Zoti) tha: “O Nuh, ai (djali) nuk ėshtė nga familja jote (pėr tė cilin tė premtova se do t’i shpėtoj); ai ishte punėkeq e ti mos ma kėrko Mua atė, qė nuk e di! Unė tė kėshilloj qė tė mos bėhesh nga tė paditurit. (Nuhu) tha: “Unė mbėshtetem nė mbrojtjen Tėnde, qė tė mos kėrkoj prej Teje atė, tė cilėn nuk e di. Nė qoftė se Ti nuk mė fal dhe nuk mė mėshiron, do tė jem i humbur!” Zoti tha: “O Nuh zbarko, qofsh i shpėtuar nga Ne, (zbrit) me begati pėr ty dhe pėr njerėzit qė janė me ty. E njerėz tė tjerė do t’i bėjmė tė jetojnė e pastaj ata do t’i godasė njė dėnim i dhembshėm nga Ne.”

I Dėrguari Hud (Paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Allahu i Madhėruar ēoi tė dėrguar te popullii Ad, nė njė vend qė quhet Ahkaf. Ata i ishin larguar adhurimit tė Allahut.

I Dėrguari qe Hudi (paqja e Allahut qofshin mbi tė!). Allahu i Madhėruar na tregon pėr tė: “Edhe te Adi dėrguam vėllanė e tyre, Hudin e ai tha: “O populli im! Adhurojeni Allahun, ju nuk keni zot tjetėr, pėrveē Tij! A nuk po frikėsoheni?!” Paria, qė nuk besoi, tha: “Po tė shohim mendjelehtė dhe tė quajmė me tė vėrtetė, gėnjeshtar.” (Hudi) Tha: “O popull! Unė nuk jam mendjelehtė, por jam i dėrguari i Zotit tė botėve, qė t’ju pėrcjell zbulesat e Zotit tim. Unė jam kėshillues besnik pėr ju. A mos habiteni qė ju erdhi zbulesa nga Zoti juaj pėrmes njė njeriu nga gjiri juaj, pėr t’ju tėrhequr vėrejtjen? Kujtoni, kur ju bėri sundues pas popullit tė Nuhut dhe ju shtoi fuqinė. Kujtoni tė mirat e Allahut, qė tė gjeni shpėtim!” Ata thanė: “A na erdhe (tė na frikėsosh), qė tė adhurojmė vetėm Allahun dhe tė braktisim atė qė adhuronin prindėrit tanė?! Nėse je vėrtet (ai qė thua), sillna atė qė na premton.” (Hudi) tha: “Ju ju gjeti dėnimi dhe pėrbuzja nga Zoti juaj. A diskutoni me mua pėr emra (tė idhujve), qė i emėrtuat ju dhe prindėrit tuaj? Prisni atėherė (dėnimin), sepse edhe unė sė bashku me ju jam duke pritur.”

Allahu i Madhėruar u dėrgoi atyre njė tufan tė furishėm, i cili shkatėrroi gjithēka, me urdhrin e Tij. Allahu i Madhėruar shpėtoi Hudin dhe ata, qė i besuan atij.

I dėrguari Salih (paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Kur fisi Themud, nė veri tė Gadishullit Arabik u fuqizua, iu largua adhurimit tė Allahut, ashtu siē qe larguar edhe fisi i Adit. Allahu i Madhėruar i ēoi atyre tė Dėrguarin e Tij Sali-hun (paqja e Allahut qoftė mbi tė!). I dha atij edhe njė shenjė, pėr tė dėshmuar vėrtetėsinė e profetėsisė sė tij. Shenja ishte njė deve e madhe, qė nuk ishte si devetė e tjera. Pėr tė Allahu i Madhėruar thotė: “Edhe (fisit tė) Themudit i dėrguam vėllanė e tyre, Salihun e ai u tha: “O populli im besojeni Allahun! Nuk keni zot tjetėr, pėrveē Atij. Juve ju erdhi argument nga Zoti juaj. Ja, kjo deve ėshtė mrekullia juaj. Lėreni tė lirė tė hajė nė tokėn e Allahut dhe mos e merrni me tė keq, se do t’ju vijė dėnimi i dhembshėm. Kujtojuni, kur Ai (Allahu) ju bėri sundues pas Adit, ju vendosi nė tokė e ju nė tė ndėrtoni pallate, kurse nė kodra ndėrtoni shtėpi. Kujtoni tė mirat e Allahut e mos u bėni shkatėrrues nė tokė!” Krerėt mendjemėdhenj u thanė atyre qė ishin mė tė dobėt e qė kishin besuar: “A e dini , me tė vėrtetė se Salihu ėshtė i dėrguar nga Zoti i tij?” Ata pėrgjigjeshin: “Vėrtet, ne jemi besimtarė tė asaj, qė na ėshtė dėrguar.” Ata (mendjemėdhejtė) thanė: “Ne e mohojmė atė qė i besuat ju.” Ata e therėn devenė me mendjemadhėsi, shkelėn urdhrat e Zotit tė tyre dhe thanė: “O Salih, sillna atė, me tė cilėn na u kėrcėnove, nėse je prej tė dėrguarve.” Atėherė ata pėrjetuan tėrmetin dhe u gdhinė nė shtėpitė e tyre kufoma tė ngrira.

Ai u largua prej tyre e tha: “O populli im, unė ju pėrcolla zbulesėn e Zotit tim, ju kėshillova sa munda, por ju nuk i pėrfillni kėshilluesit.”

I dėrguari Ibrahim (Paqja e allahut qoftė mbi tė!)

Pas Salihut, Allahu i Madhėruar dėrgoi Ibrahimin (paqja Allahut qoftė mbi tė!) te populli i tij, sepse ata i ishin larguar adhurimit tė drejtė; ata adhuronin planete e idhuj. Allahu i Madhėruar thotė: “Ne i dhamė Ibrahimit herėt tė mbarėn, sepse Ne e kemi njohur mirė atė (ia dhamė tė mbarėn, sepse e meritoi atė). Kur babait dhe popullit tė vet i tha: “C’janė kėto statuja qė i adhuroni?” Ata thanė: “Gjetėm tė parėt tanė qė po i adhuronin.” Ai u tha: “Edhe tė parėt tuaj edhe ju ishit tė humbur.” Ata thanė: “Me gjithė mend e ke apo po tallesh?” Atėherė, ai tha: “Zoti juaj ėshtė Zoti i qiejve dhe i Tokės, ėshtė Ai qė i krijoi ato e unė jam dėshmitar pėr kėtė! Pafsha Allahun, posa tė largoheni ju, unė kam pėr t’u bėrė atė qė duhet statujave tuaja.” Dhe i bėri ato copė-copė, pėrveē statujės mė tė madhe, me shpresė se do t’i drejtoheshin asaj pėr tė parė se kush i kishte thyer. Kur u kthyen e i panė, ata thanė: “Kush e bėri kėtė me zotat tanė? Ai qenka kriminel!” Pastaj thanė: “Kemi dėgjuar pėr njė djalosh, tė cilin e thėrrisnin Ibrahim, qė i pėrqeshte ato.” Ata thanė: “Silleni kėtu nė sy tė njerėzve ta shohin (e ta dėnojnė).” I thanė Ibrahimit: “A e bėre t’i kėtė me zotat tanė, o Ibrahim?” Ai tha: “Jo, atė e bėri i madhi i tyre. Ju pyetini ato, nėse do mund tė flasin.” Ata u ndalėn, u menduan me veten e tyre e dikush tha: “Vėrtet, ju jeni me tė gabuarit.” Mirėpo, pastaj ngulėn kėmbė nė tė tyren dhe thanė: “Po ti e ke ditur se kėta nuk flasin.” Ai tha: “A po adhuroni nė vend tė Allahut, ēfarė nuk sjellin as dobi, as dėm? Mjerė ju dhe ato qė i adhuroni, pėrveē Allahut! A nuk po kuptoni?” Ata thanė: “Digjeni Atė (Ibrahimin) dhe ndihmoni zotat tuaj, nėse vėrtet doni t’i ndihmoni ata.” Por, Ne thamė: “O zjarr! Bėhu i ftohtė dhe shpėtim pėr Ibrahimin.” Ata deshėn t’i bėnin Ibrahimit kurth, por ne i bėmė ata tė dėshtuar.”

Pas kėsaj Ibrahimi bashkė me birin e tij, Ismailin (paqja e Allahut qoftė mbi ta!) udhėtoi nga Palestina nė Mekė. Allahu i Madhėruar i urdhėroi, atė dhe tė birin qė tė ndėrtonin Qaben e Nderuar dhe tė ftonin njerėzit pėr ta vizituar atė dhe pėr tė adhuruar Allahun nė tė.

I dėrguari Lut (Paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Pas Ibrahimit (paqja e Allahut qoftė mbi tė) Allahu i Madhėruar dėrgoi Lutin te populli i tij. Ata ishin njė popull i keq, nuk e adhuronin Allahun dhe bėnin edhe njė mėkat tė shthurur. Allahu i Madhėruar thotė: “Kujto, kur Luti i tha popullit tė vet: “A bėni tė shėmtuarėn, kur asnjė nga popujt e botės nuk e bėri pėrpara jush? Vėtet, ju, tė shtyrė nga epshet, u afroheni burrave e i lini gratė. Po ju jeni popull i shfrenuar.” Pėrgjigja e popullit tė tij nuk ishte tjetėr, veēse: “Dėbojini ata (Lutin dhe besimtarėt) nga vendba-nimi juaj, ata janė njerėz qė ruhen shumė (i largohen sė shėmtuarės)”. Allahu i Madhėruar i shpėtoi Lutin dhe familjen e tij, pėrveē gruas sė tij, qė ishte prej jobesimtarėve. Allahu e urdhėroi Lutin qė tė ike natėn nga vendi ku banonte dhe kur erdhi urdhri i Allahut, ai vėnd u sheshua nga njė shi prej guri e prej balte tė gurėzuar.

I dėrguari Shuajb (Paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Pas Lutit, Allahu dėrgoi nė popullin e Medjenit vėllanė e tyre, Shuajbin, sepse edhe ata ishin larguar nga e drejta dhe midis tyre ishin pėrhapur morali i keq, padrejtėsia dhe ngrėnia nė peshė. Allahu i Madhėruar na tregon pėr ta: “E nė Medjen dėrguam vėllanė e tyre, Shuajbin. Ai tha: “O populli im! Adhurojeni Allahun, qė ėshtė Njė! Ju nuk keni zot tjetėr, pėrveē Atij. Juve ju erdhi mrekullia nga Zoti juaj. Masni dhe peshoni drejt e mos u bėni padrejtėsi njerėzve nė atė, qė u takon dhe mos bėni ērregullime nė Tokė, pasi Ne vumė rregull nė tė. Kėto janė mė tė dobishme pėr ju, nėse jeni besimtarė. Mos zini pusi nė ēdo rrugė e tė kėrcėnoni dhe tė pengoni nga rruga e Allahut atė qė i ka besuar atij (Shuajbit) e tė kėrkoni shtrembėrimin e saj (rrugės). Kujtoni, kur ju ishit pak e Ai ju shumoi dhe shikoni se si qe fundi i ērregulluesve. E nėse njė grup prej jush i besoi mesazhit, me tė cilin u dėrgova dhe njė grup tjetėr nuk i besoi, atėherė duroni derisa Allahu tė gjykojė nė mes nesh. Ai ėshtė Gjykatėsi mė i Mirė.” Paria kryelartė tha: “O Shuajb, ose do tė tė dėbojmė ty me gjithė ata, qė tė besuan ty nga fshati ynė, ose kthehuni nė fenė tonė.” Ai tha: “A edhe kur nuk e dėshirojmė atė (kthimin)? Ne do tė kemi sajuar ndonjė gėnjeshtėr ndaj Allahut, nėse kthehemi nė fenė tuaj (idhujtare), pasi Allahu na shpėtoi nga ajo. Nuk ėshtė pėr ne kthimi nė tė, vetėm nėse ėshtė dėshira e Allahut, Zotit tonė. Zoti ynė ka pėrfshirė nė diturinė e Tij gjithēka. Ne i jemi mbėshtetur Allahut. O Zoti ynė! Ven-dos mes nesh dhe mes popullit tonė Gjykimin Tėnd tė drejtė, se Ti je Gjykatėsi mė i Mirė. Krerėt e popullit tė tij, qė nuk besuan, thanė: “Nėse shkoni pas Shuajbit, atėherė me siguri, ju jeni tė humbur.” Ata i kapi njė tėrmet i fortė dhe aguan nė shtėpitė e tyre kufoma tė gjunjėzuara. Ata qė e pėrgėnjeshtruan Shuajbin, u duk sikur nuk kishin qenė ndonjėherė. Ata, qė e konsideruan Shuajbin gėnje-shtar, vėrtet ishin tė humburit. Ai (Shuajbi) tha: “O populli im, vėrtet unė ju kumtova porositė e Zotit tim e ju dhashė kėshilla. Si tė brengosem pėr njė popull qė nuk besoi?!”

Pas tij Allahu dėrgoi profetė tė shumtė nė popujt e Tokės. Nuk ka pasur popuj qė tė mos u jetė tėrhequr vėrejtja prej tė dėrguarve. Allahu na i ka bėrė tė njohur disa prej tyre por, shumė tė tjerė nuk na i ka treguar. Por tė gjithė ata i ka dėrguar me njė mesazh tė vetėm: tė urdhėronin njerėzit tė adhuronin vetėm Allahun, qė ėshtė Njė e i Pashoq dhe t’u largoheshin adhurimeve tė kota. Allahu i Lartėsuar thotė: “Ne ēuam nė ēdo popull tė dėrguar, qė t’u thotė njerėzve: “Adhuroni vetėm Allahun e largojuni djajve (adhurimit tė tyre)! Pati prej tyre, qė Allahu i udhėzoi dhe pati prej atyre qė ishin gjykuar me humbje. Udhėtoni nėpėr botė dhe shihni si ishte fundi i gėnjeshtarėve!”

I dėrguari Musa(Paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Nė Egjipt del njė mbret mizor, me emrin Faraon, qė e konsideronte veten Zot. Ai i urdhėronte njerėzit ta adhuronin, therte dhe dhunonte kė tė donte. Allahu i Madhėruar thotė: “Me tė vėrtetė, Faraoni ėshtė bėrė mendjemadh e popullin e tij e ka ndarė nė grupe. Njė grup prej tyre e shtyp. Djemtė e tyre i mbyt, ndėrsa gratė i lė tė jetojnė. Vėrtet, ai ėshtė prej shkatėrrimtarėve. E Ne duam t’i lartėsojmė ata qė u shtypėn nė tokė, t’i bėjmė udhėheqės, t’i bėjmė trashėgues dhe atyre t’u japim pushtet nė tokė dhe Faraonit, Hamamit dhe ushtrisė sė tyre t’ua tregojmė atė, sė cilės i ruheshin. Ne e frymėzuam nėnėn e Musait: “Jepi gji dhe kur tė kesh frikė pėr tė, hidhe nė lumė dhe mos u frikėso e mos u pikėllo, sepse Ne do tė ta kthejmė atė dhe do ta bėjmė nga tė dėrguarit.” Atė (Musanė) e gjeti familja e Faraonit, (sepse ishte vendosur) qė nė fund ai t’u bėhet armik e dėshpėrim. Vėrtet, Faraoni, Hamami dhe ushtria e tyre ishin kundėrshtarė (ata gabonin me qėllim). Gruaja e Faraonit tha: “Shpresė gėzimi pėr mua dhe pėr ty, mos e mbytni atė, ndoshta do tė na sjellė dobi ose do ta adaptojmė pėr fėmijė.” Por ata nuk e dinin rrjedhimin. E zemra e nėnės sė Musait agoi e zbrazėt (kur kuptoi qė Musai ra nė dorėn e Faraonit) dhe qe gati ta zbulonte atė (tė vėrtetėn pėr fėmijėn), sikur Ne tė mos ia forconim zemrėn, qė tė bėhej e bindur (nė premtimin e Allahut) e ajo i tha motrės sė tij (Musait): “Gjurmoje atė.” Ajo e shikonte (fėmijėn) pėr sė largu dhe njerėzit e Faraonit nuk e vinin re. Ne ia patėm ndaluar mė parė tė pinte gji e ajo (motra e Musait) i tha (Faraonit): “A doni t’ju tregoj pėr njė familje, qė do tė kujdeset pėr tė dhe do tė jenė tė ēiltėr ndaj tij?” Kėshtu, e kthyem (Musanė) tek e ėma, qė ajo tė jetė e kėnaqur dhe jo e pikėlluar dhe qė ta kuptojė se premtimi i Allahut ėshtė i vėrtetė e i sigurt, por shumica e tyre nuk e dinė. E pasi ai (Musai) arriti moshėn madhore dhe u bė i pjekur, Ne i dhamė atij urtėsi e dituri. Kėshtu, i shpėrblejmė Ne mirėbėrėsit. Dhe ai hyri nė qytet nė njė kohė tė pahetuar prej banorėve tė tij dhe gjeti dy veta qė po ziheshin. Njėri nga ata qė ziheshin ishte prej ithtarėve tė tij, ndėrsa tjetri ishte prej armiqve tė tij. Ithtari i tij i kėrkoi ndihmė kundėr armikut. Ai (Musai) i ra me grusht e ai vdiq. Ai (Musai) tha: “Kjo ėshtė prej veprave tė djallit e s’ka dyshim se ai ėshtė armik i hapėt qė tė shpie nė humbje. Zoti im, unė e ngarkova veten me faj e Ti mė fal mua!” Dhe Ai e fali, sepse Ai ėshtė qė Fal shumė dhe ėshtė Mėshirėplotė. Ai tha: “Zoti im betohem nė ato tė mira qė m’i dhurove mua se kurrė nuk do tė vihem nė ndihmė tė keqbėrėsve.” Dhe (Musai) u gdhi i frikėsuar dhe duke pritur (se ē’do tė ndodhte) kur ja, ai qė i kishte kėrkuar ndihmė dje e thirri sėrish (nė ndihmė) e Musai i tha: “Vėrtetė, ti qenke ngatėrrestar i njohur!” E, kur deshi ta rrėmbente atė qė ishte armiku i tė dyve, ai tha: “A do tė mė vrasėsh mua siē vrave dje njė njeri?” Ti nuk do tjetėr vetėm se tė bėhesh i plotfuqishėm dhe i dhunshėm nė tokė e nuk dėshiron tė jesh nga ata qė i venė gjėrat nė vend! Njė njeri nga ana e largėt e qytetit erdhi duke u ngutur dhe i tha: “O Musa, paria ėshtė duke biseduar pėr tė tė vrarė, pra dil (ik); unė jam kėshilluesi yt.” Ai (Musai) doli prej aty i frikėsuar, duke pritur (se ēdo tė ndodhte) dhe tha: “O Zoti im, mė shpėto prej njerėzve keqbėrės!” Kur u drejtua nga Medjeni, tha: “Shpresoj qė Zoti im tė mė drejtojė nė rrugė tė drejtė.” E kur arriti burimin e Medjenit, gjeti aty njė grumbull njerėzish qė po i jepnin ujė bagėtisė, e pak mė lart tyre pa dy gra qė po i ndalnin (bagėtitė e tyre). Musai u tha grave: “Si ėshtė puna e ju tė dyjave?” Ata thanė: “Ne nuk u japim ujė, derisa tė largohen barinjtė, sepse babai ynė ėshtė shumė i vjetėr.” Atėherė, ai u dha ujė (bagėtive tė tyre) , pastaj u largua anash nė njė hije e tha: “O Zoti im, unė kam nevojė pėr ēfarėdo tė mire qė tė mė japėsh!” E njėra prej tyre erdhi tek ai. Ajo ecte e turpshme e tha: “Babai tė thėrret qė tė tė paguajė, qė u dhe ujė (bagėtisė)!” E kur (Musai) shkoi tek ai dhe i tregoi atij ngjarjen, ai tha: “Mos ki frikė, paske shpėtuar nga njerėzit keqbėrės.” Njėra prej dy vajzave tha: “O baba, merre kėtė nė shėrbim me pagesė, sepse mė i miri nga ata qė do tė marrėsh nė shėrbim ėshtė ai i fuqishmi, besniku.” Ai (Shuajbi) tha: “Unė dėshiroj tė tė martoj ty me njėrėn prej kėtyre dy bijave tė mia, me kusht qė tė mė shėrbesh tetė vjet; nėse i plotėson dhjetė, atėherė ėshtė vullneti yt e unė nuk dėshiroj tė tė rėndoj ty e nė dashtė Allahu, ti do tė gjesh tek unė mirėkuptim.” Kur Musai e plotėsoi afatin dhe po udhėtonte me familjen e vet, shikoi nga ana e Turit njė zjarr. Ai i tha familjes sė vet: “Rrini kėtu. Unė kam gjetur njė zjarr. Ndoshta nga atje do t’ju sjell ndonjė lajm (tė shoh mos ka njerėz) ose tė marr ndonjė urė zjarri qė tė ngroheni.” Kur arriti te zjarri nga ana e djathtė e luginės sė atij vendi tė shenjtė e me pemė, dėgjoi njė thirrje: “O Musa, s’ka dyshim se unė jam Allahu, Zoti i botėve! Ti hidhe shkopin tėnd!” E kur Musai e pa se shkopi po lėvizte si tė ishte gjarpėr i shpejtė, u kthye tė ikte e nuk vėshtroi prapa. “O Musa kthehu ku ishe e mos u frikėso se me tė vėrtetė, ti je i siguruar. Fute dorėn nė xhep e ajo do tė dalė e bardhė, pa ndonjė tė metė dhe shtrėngoje pėr vete krahun tėnd, kur tė frikėsohesh. Kėto janė dy argumente nga Zoti yt pėr te Faraoni dhe rrethi i tij se me tė vėrtetė, ata janė (gjindje) e prishur.” E ai (Musai) tha: “O Zoti im, unė kam vrarė njė njeri prej tyre e kam frikė se do tė mė vrasin! Vėllai im, Haruni ėshtė mė gojėtar prandaj dėrgoje atė me mua, tė mė ndihmojė qė tė vėrtetėsojė fjalėt e mija. Unė kam frikė se do tė mė shpallin gėnjeshtar.” (Allahu iu pėrgjigj) “Ne do tė tė forcojmė ty me vėllanė tėnd dhe me argumentet Tona do t’ju japim pushtet, kėshtu qė ata tė mos afrohen, prandaj ju tė dy dhe ata qė ju binden juve, janė ngadhėnjimtarė.”

Atėherė, Musai me vėllanė e vet, Harunin u nisėn pėr te Faraoni – mbreti mendjemadh, qė ta ftonin tė adhuronte Allahun, Zotin e botėve. “Faraoni tha: “E cili ėshtė ai Zżot i botėve (qė ju dėrgoi)?” Ai tha: “Zoti i qiejve dhe i Tokės dhe ē’ka ndėrmjet tyre, nėse bindeni.” Ai (Faraoni) u tha atyre, qė kishte rreth vetes: “A nuk e dėgjoni?” Ai (Musai) tha: “Zoti juaj dhe i prindėrve tuaj tė parė.” (Faraoni) tha: “Me siguri, dėrguesi juaj (Allahu) qenka i ēmendur.” Ai (Musai) tha: “Zot i Lindjes dhe i Perėndimit dhe ēfarė ka ndėrmjet tyre, po qe se kuptoni.” (Faraoni) tha: “Nėse besoni zot tjetėr pėrveē meje, atėherė do tė gjendeni mes tė burgosurve.” (Musai) tha: “Edhe pasi tė sjell argument tė qartė?” Ai tha: “Sille pra, nėse thua tė vėrtetėn.” (Musai) Nxori dorėn prej xhepit e ajo nė sy tė shikuesve flakėronte nga bardhėsia. (Faraoni) i tha parisė qė e rrethonte: “Vėrtet, ky qėnka magjistar shumė i aftė, qė me magjinė e vet dėshiron t’ju dėbojė nga toka juaj. E ēfarė mė propozoni?” (Paria) tha: “Shtyje ēėshtjen e tyre (Musait dhe Harunit) pėr mė vonė. Dėrgo tubues nėpėr qytete, qė t’i sjellin tė gjithė magjistarėt e ditur kėtu.” Magjistarėt u mblodhėn nė ditėn e caktuar. Popullit iu tha: “Tubohuni dhe pėrkrahni magjistarėt, tė dalin fitimtarė.” Kur erdhėn, magjistarėt thanė: “A do tė ketė shpėrblim pėr ne, nėse dalim ngadhnjimtarė.” Ai (Faraoni) tha: “Po, madje do tė jeni prej mė tė afėrmve.” Musai u tha atyre: “Hidhni atė, qė keni pėr ta hedhur!” Ata hodhėn litarėt e shkopinjtė e tyre, duke thėnė: “Pėr hir tė madhėrisė sė tij, Faraonit ne, me siguri do tė jemi ngadhė-njyes.” Atėherė, edhe Musai hodhi shkopin e vet dhe ja, shkopi i Musait i gėlltiti tė gjitha gėnjeshtrat e tyre. Atėherė, magjistarėt u pėrulėn dhe thanė: “Ne i besuam Zotit tė botėve, Zotit tė Musait e tė Harunit.” Ai (Faraoni) tha: “I besuat atij, pėrpara se t’ju lejoja unė? S’ka dyshim se ai (Musai) ėshtė prijėsi juaj, qė ua mėsoi juve magjinė dhe keni pėr ta kuptuar mė vonė, kur t’ju shkurtoj dorė e kėmbė tė pėrkundėrt (kėmbėn e djathtė dhe dorėn e majtė ose kėmbėn e majtė dhe dorėn e djathtė) dhe qė tė gjithėve do t’ju kryqėzoj.” Ata (magjistarėt) thanė:” Nuk ka rėndė-si, ne i kthehemi Zotit tonė. Meqė jemi besimtarėt e parė, shpresojmė qė Zoti ynė tė nai falė mėkatet tona.” Ne e urdhėruam (pėrmes zbulesės) Musanė: “Tė udhėtosh natėn me robtė e Mi. Ju do tė ndiqeni nga Faraoni.” Faraoni dėrgoi njerėz nėpėr qytete pėr tė tubuar njerėz, duke thėnė: “Ata qė ikėn janė njė grup i vogėl. Me tė vėrtetė, ata na kanė zemėruar (qė ikėn pa lejen tonė) dhe pėr kėtė ne duhet tė jemi syēelė. Ne i nxorėm prej kopshteve e burimeve, prej thesareve dhe prej vendbanimeve tė bukura. Ja, kėshtu Ne ua bėmė trashėgim pasardhėsve tė Israilit. Ata (njerėzit e Faraonit) i arritėn (pasardhėsit e Israilit-Musanė dhe besimtarėt), kur po lindte dielli. Kur i panė grupet, shokėt e Musait thanė: “Me siguri na zunė!” Ai (Musai) tha: “Kurrsesi, me mua ėshtė Zoti im e Ai do tė mė udhėzojė.” Ndėrsa Ne Musait i thamė: “Me shkopin tėnd bjeri detit!” Deti u nda dhe ēdo pjesė e tij u bė si njė kodėr e madhe. Ne bėmė qė pala tjetėr (njerėzit e Faraonit) tė afroheshin atje. Ne i shpėtuam Musnė dhe tė gjithė ata, qė ishin me tė. Kurse tė tjerėt i pėrmbytėm nė ujė. Vėrtet, nė kėtė (ngjarje) ka fakte, por, shumica e njerėzve nuk besuan.”

Kur Faraonin e kapi dallga dhe po mbytej, tha: ” Besoj se nuk ka zot tjetėr, pėrveē Atij, qė besojnė Beni Israilėt.” Allahu i Madhėruar tha: “Tani i beson, ndėrsa mė parė kundėrshtove dhe ishe prej shkatėrruesve. Sot po tė shpėtojmė ty nė trupin tėnd tė vdekur (po tė nxjerrim nga deti ), qė tė shėrbesh si argument pėr ata qė do tė vijnė pas teje. Vėrtet, shumica e njerėzve nuk i hulumtojnė argu-mentet tona.”

Gjindjes sė Musait, tė cilėt ishin tė dobėt, Allahu u bėri trashėgim pjesė toke nė lindje dhe nė perėndim, e begatoi atė dhe shkatėrroi ē’kishin ndėrtuar Faraoni dhe ithtarėt e tij. Allahu i zbriti Musait Teuratin, nė tė cilin kishte udhėzim dhe dritė pėr njerėzit. Teurati ua bėri atyre tė qartė tė lejuarėn (hallallin) dhe tė ndaluarėn (haramin), qė populli i Musait (Beni Israilėt) duhej tė ndiqnin.

Pas vdekjes sė Musait (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) Allahu i Madhėruar dėrgoi shumė profetė tė tjerė, pėr t’u treguar rrugėn e drejtė Beni Israilėve. Pėr disa prej tyre Allahu i Madhėruar na ka treguar. Ata janė Daudi, Sulejmani, Ejjubi dhe Zekeria, ndėrsa pėr shumicėn nuk na ka treguar. I fundit prej kėtyre tė dėrguarve ka qėnė Isai, biri i Merjemes, jeta e tė cilit ėshtė e mbushur me mrekulli, duke filluar nga lindja e tij e deri sa u ngrit nė qiell.

Beni Israilėt e ndryshuan dhe e falsifikuan me dorėn e tyre Teuratin e megjithatė, ata mėtojnė se janė ithtarė tė Musait. E, Musai ishte larg asaj qė ndjekin ata. Teurati i sotėm nuk ėshtė ai, qė zbriti nga Allahu. Nė tė u futėn gjėra, qė nuk i pėrkasin Allahut. Nė Teurat, Allahut i vihen cilėsi tė mangėta. E, Allahu ėshtė shumė larg asaj, qė ata i pėrshkruajnė. Allahu i Madhėruar thotė pėr ta: “Mjerė ata, qė pasi e shkruan librin me duart e tyre, thonė se ėshtė nga Allahu! Mjerė ata pėr atė, qė shkruajnė duart e tyre! Mjerė pėr atė qė fitojnė (nga shkrimi)!”

I Dėrguari Isa(paqja e Allahut qoftė mbi tė!)

Merjemja, bija e Imranit ka qenė e pastėr dhe e pėrkushtuar ndaj urdhrave, qė Allahu ua pati zbritur tė dėrguarve pas Musait. Ajo ka qenė prej njė familjeje, qė Allahu e ka ngritur mbi tė tjerat me zjedhjen profetike. Allahu i Madhėruar thotė: “Allahu i zgjodhi Ademin, Nuhun, familjen e Ibrahimit e familjen e Imranit mbi tė gjitha tė tjerat.” Allahu na tregon se si e krijoi Isanė nė mitrėn e Merjemes, pa pasur baba. Allahu thotė: “Tregoju nė kėtė libėr pėr Merjemen, kur ajo u largua nga familja sė saj nė njė vend nė lindje. Ajo vuri njė perde mes vetes e atyre dhe Ne i dėrguam asaj Xhibrilin e ai iu paraqit asaj si njeri i zakonshėm. Ajo tha: “Unė i mbėshtetem tė Gjithmėshirshmit, qė tė mė mbrojė prej teje, nėse ti i frikėsohesh Atij.” Ai (Xhibrili) tha: “Unė jam i Dėrguar i Zotit tėnd, pėr tė tė dhuruar njė djalė tė pastėr.” Ajo tha: “Si do tė kem unė djalė, kur nuk mė ėshtė afruar njeri dhe as kam qenė e pamoralshme!” Ai tha: “Ja, kėshtu ka thėnė Zoti yt: Pėr mua ėshtė e lehtė ta bėj atė (djalin pa baba) argument pėr njerėzit dhe mėshirė nga Ne. Kjo ėshtė ēėshtje e kryer.” Ajo e barti atė (Isanė), pastaj (me tė nė bark) u veēua nė njė vend tė largėt. E dhembja e lindjes e mbėshteti atė nė njė trung hurme (palme). Ajo tha: “Oh, mė mirė tė kisha vdekur pėrpara kėsaj qė mė ndodhi dhe tė isha harruar me kohė!” E, poshtė (hurmės) njė zė i thirri: “Mos u brengos! Zoti yt bėri pranė teje njė pėrroskė. Ti shkunde trupin e hurmės, sepse do tė bien fruta tė freskėta. Ti ha dhe pi dhe qetėsohu e nėse sheh ndonjė njeri thuaj: “Unė kam vendosur tė hesht pėr hir tė tė Gjithėmėshirshmit. Sot unė nuk i flas askujt!” Me foshnjen nė grykė ajo (Merjemja) shkoi tek tė afėrmit e vet. Ata i thanė: “Oj Merjeme! Ke bėrė njė punė shumė tė keqe. Oj motra e Harunit, babai yt nuk ka qėnė njeri i shthurur e nėna jote nuk ishte e pamoralshme.” Ajo bėri me shenjė nga ai (Isai). Ata thanė: “Si t’i flasim atij, kur ai ėshtė foshnje?!” Ai (Isai) tha: “Unė jam robi i Allahut, mua mė ėshtė dhėnė libri dhe mė kanė bėrė pejgamber. Mė ka bėrė dobiprurės, kudo qė tė jem dhe mė ka porositur ta fal namazin e tė jap zeqatin sa tė jem gjallė. Mė ka bėrė tė sjellshėm me nėnėn time e nuk mė ka bėrė kryelartė e as tė padėgjueshėm. Shpėtimi i Allahut ėshtė mbi mua ditėn kur u linda, ditėn kur do tė vdes dhe ditėn, kur do tė ringjallem.” Kjo ėshtė e vėrteta pėr Isanė, birin e Merjemes, pėr tė cilin ata dyshojnė. Allahu nuk ka nevojė pėr fėmijė. I pastėr ėshtė Allahu. Kur e dėshiron diēka, Ai thotė: “Bėhu!” e ajo bėhet. Allahu ėshtė Zoti im dhe Zoti juaj. Pra, adhurojeni Atė! Kjo ėshtė rruga e drejtė.”

Kur i thirri Isai (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) njerėzit nė adhurimin e Allahut, njė pakicė iu pėrgjigj atij. Shumica nuk e pranoi thirrjen e tij. E, megjithatė, ai vazhdoi thirrjen nė rrugėn e tij pėr tė adhuruar Allahun. Shumė veta e munduan e i shpallėn armiqėsi, madje u pėrpoqėn edhe ta vrisnin. Prandaj Allahu i tha atij: “O Isa! Unė po tė marr, po tė ngre tek Unė e po tė pastroj nga (gėnjeshtrat) e atyre qė tė munduan.” Pastaj njėrin prej atyre (qė e rrethonin Isain) e bėri tė ngjashėm me tė. Ata e kapėn atė, duke e marrė pėr Isanė, birin e Merjemes; e kryqėzuan, ndėrsa Isai biri i Merjemes u ngrit nė qiell. Para se tė largohej nga kjo botė, ai i pėrgėzoi shokėt e tij se Allahu do tė sillte njė profet tjetėr, tė quajtur Ahmed, qė do ta pėrhapte fenė. Pėr kėtė Allahu thotė: “Kur Isai, biri i Merjemes tha: “O Beni Israilė, unė jam i dėrguari i Allahut te ju, jam vėrtetues i Teuratit, qė ishte pėrpara meje dhe jam pėrgėzues pėr njė profet, qė do tė vijė pas meje, emri i tė cilit do tė jetė Ahmed.”

Kaloi njė periudhė kohe dhe ithtarėt e Isait u pėrēanė. Njė grup prej tyre mėtuan se Isai ishte biri i Zotit. I lartė ėshtė Allahu nga ajo, qė ata i pėrshkruajnė. Ata e krijuan kėtė mendim, ngaqė Isai (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) ishte pa baba. Por Allahu thotė: “Vėrtet, ēėshtja i Isait ėshtė si ēėshtja e Ademit. Ai (Allahu) e krijoi atė nga dheu e pastaj i tha: “Bėhu” dhe ai u bė.” Pra, krijimi i Isait pa baba nuk ėshtė mė i mahnitshėm se krijimi i Ademit pa nėnė e pa baba. Pėr kėtė Allahu u tėrheq vėmendjen Beni Israilėve dhe ithtarėve tė Librit (tė krishterėve dhe ēifutėve) , qė ata tė largohen nga ky mėtim: “O ju njerėz, juve ju erdhi i dėrguari me tė Vėrtetėn (fenė e drejtė) nga Zoti juaj. Besojini, se ėshtė mė e dobishme pėr ju! Po qe se nuk pranoni, dijeni se ē’ka nė qiell e nė Tokė ėshtė vetėm e Allahut. Allahu e di (gjendjen e tyre). Ai ėshtė mė i Urti. O ithtarė tė Librit, mos e tepro-ni me fenė tuaj dhe mos thoni gjė tjetėr pėr Allahun, pėrveē asaj, qė ėshtė e vėrtetė! Mesihu Isa, biri i Merjemes ishte vetėm i dėrguar i Allahut dhe fjala e Allahut, qė ia dhuroi Merjemes. Ai ishte Shpirt (i krijuar dhe i zgjedhur) nga Allahu. Pra, besoni nė Allahun dhe nė tė Dėrguarit e Tij dhe mos thoni se janė “tre”! Mos ngulni kėmbė, se ėshtė mė mirė pėr ju, sepse Allahu ėshtė vetėm Njė. Tė gjitha lavdėrimet janė vetėm pėr Allahun. Allahu ėshtė shumė i Lartė e nuk ka nevojė tė ketė fėmijė. C’ka nė qiej e ēka nė Tokė ėshtė vetėm e Tij. Dhe mjafton Allahu pėr tė rregulluar punėt. Mesihu nuk tėrhiqet nga qenia rob i Allahut. Nuk tėrhiqen as engjėjt mė tė zgjedhur. Kush tėrhiqet nga adhurimi i Tij dhe tregohet mendjemadh, le ta dijė se Allahu do ta ringjallė dhe do t’i tubojė tė gjithė njerėzit pranė Tij. E, atyre qė besuan dhe vepruan mirė, do t’u jepet shpėrblimi i merituar, por edhe do t’u shtohet (ky shpėrblim) prej dhėnėtisė sė Tij. Ata, qė u tėrhoqėn dhe e mbajtėn veten kryelartė, do tė ndėshkohen dhemb-shėm dhe pėrveē Allahut nuk do t’i gjejnė vetes as mbrojtės as ndihmės.”

Ditėn e Gjykimit Allahu do t’i flasė Isait (paqja e Allahut qoftė mbi tė!) e do t’i thotė: “O Isa, biri i Merjemes, a ti u the njerėzve tė tė besonin ty dhe nėnės sate si dy zota pėrveē Allahut? (Isai pėrgjigjet): “Larg asaj tė mete je Ti, o Zoti im. Nuk mė takon mua tė them atė, qė nuk ėshtė e vėrtetė. Tė kisha thėnė unė kėshtu, Ti do ta Dije. Ti di gjithēka mbi mua, e unė nuk di asgjė pėr Ty. Ti je mė i Dituri i tė fshehtave. Unė nuk kam thėnė gjė tjetėr, pėrveē asaj qė mė urdhėrove Ti: “Adhurojeni Allahun, Zotin tim dhe Zotin tuaj!” dhe sa isha ndėr ta kam pėrcjellė fjalėn Tėnde tek ata, pasi mė more, ishe Ti Ruajtėsi dhe Dėshmitari i tyre. Ti je Dėshmitar pėr gjithēka. Nė qoftė se i dėnon ata, ata janė robtė e Tu e nė qoftė se i fal, Ti je i Gjithfuqishmi e i Urti.” Allahu i Madhėruar tha: Kjo ėshtė Dita, kur drejtėsia u bėn dobi tė drejtėve. Ata (tė drejtėt) kanė Xhenete nė tė cilėt rrjedhin lumej; Ata janė nė ta (Xhenete) pėrjetėsisht. Allahu ėshtė i Kėnaqur me ta dhe ata janė tė kėnaqur prej Tij. Ky ėshtė Shpėtimi i Madh.”

Kėshtu pra, Mesihu, biri i Merjemes ėshtė larg atyre miliona njerėzve, qė e quajnė veten “tė krishterė” dhe qė mėtojnė se janė ithtarė tė tij.

shkeputur nga libri “Feja Islame”- Fehd Ibn Mubarek