Pėrse na duhet të besojmë?

Pėrse na duhet të besojmë?

Pėrse na duhet tė besojmė?

Cilat mund tė jenė arsyet qė mund tė na bėjnė tė besojmė tek ajo qė nuk shikojmė? Pėrse na nevojitet? A nuk mundemi ne tė jemi tė zotėt e vetes sonė?

Nevojėn pėr tė besuar tek diēka qė nuk tė zhgėnjen, qė nuk varet nga koha, nga hapėsira, qė nuk laget, qė nuk digjet, qė nuk mund tė tė lėrė tė presėsh se mund tė ketė nevojat e veta apo qė nuk ka nevojė pėr shpikjen pasardhėse.

Qė nga e qara e parė pėr veten ashtu dhe pėr tė tjerėt, qė nga e qeshura me vete ashtu edhe me tė tjerėt, ne mbetemi mė shumė pjesmarrės se sa vendimtar. Arsyet tona pėr tė shpjeguar atė qė na gėzoi apo tronditi do tė mbeten sėrish tė kufizuara, pasi mjetet dhe fjalėt qė zotėrojmė nuk mund tė jenė kurrsesi e tėra. (Asnjė njeri nuk mund tė pretendojė se i tha tė gjitha ēka deshi, duke mbetur fizikisht edhe jashtė asaj qė vetė e ka pėrjetuar nga fillimi nė fund).

Cilido musliman, qė ka kuptuar sadopak nga domethėnia e librit tė zbritur nga Allahu (xh.sh) nėpėrmjet Muhamedit (s.a.v.s) ka pėr detyrė tė kuptojė se, pėrsosmėria nuk ėshtė nė natyrėn njerėzore. Nėse kėtė fakt, pra tė papėrsosmėrisė sonė, arrijmė ta pranojmė, atėherė lidhja me dobėsinė tonė ėshtė e pranueshme, e pėr pasojė shpeshherė edhe e zgjidhshme.

Ne duhet tė besojmė pėr tė mos u ndjerė tė vetmuar apo padronė, pėr tė mos u ndjerė skllav apo skllavopronar. Duhet tė besojmė qė, kur tė na rrėmbejė hidhėrimi, tė dimė tė ndajmė sebepin nga kaderi (ajo qė duhet tė ndodhė). Duhet tė besojmė qė, kur tė na rrėmbejė gėzimi, tė dimė tė ndajmė sebepin nga kaderi. Sepse, gjithēka qė ndodh ėshtė kader, veēse ne duhet tė shikojmė pjesėn tonė, pėrpjekjen tonė, marrėdhėniet me veten e mė pas edhe marrėdhėniet me tė tjerėt, pėr tė mos bėrė askėn padron, pėrveē krijuesit, e pėr t’u mos u bėrė padron i askujt, por veēse pėrpjekės pėr tė njohur vetveten.

Duke llogaritur pafuqinė tonė, dobėsinė tonė dhe fuqinė e asaj qė duhet tė ndodhė, atėherė ekuacioni ka zgjidhjen. Sepse, pėrtej asaj qė mundemi tė kuptojmė ne vetėm besojmė se ajo ndodh, se ajo ėshtė. Ky ėshtė dhe kufiri i parė real mes besimtarit dhe jobesimtarit. Sepse, pėr atė qė beson, bota ėshtė pėrtej asaj qė mundemi ne dhe se, rregullator i gjithēkaje nuk ėshtė njeriu, por krijuesi. Ndėrsa jobesimtari mund tė rreket pėr t’ia arritur, duke qenė gjithmonė njė hap larg zhgėnjimit apo trishtimit qė nuk e arriti.

Njeriu ka nevojė qė tė besojė pėr tė mos u ndjerė i vogėl, por edhe pėr tė mos u ndjerė i pafund. Besimtari merr nga Kur’ani dhe Hadithet e Profetit (s.a.v.s) rregullin themelor tė jetės sė tij, se ėshtė i zgjedhur si pėrfaqėsuesi mė i lartė nė tokė. Por, nė tė njėjtėn kohė, njeriu merr edhe kufijtė e tij, duke u konsideruar si njė i zgjedhur i kufishėm dhe me tė dhėna absolutisht tė pamjaftueshme pėr tė arritur atė qė e krijoi.

Mes kėtyre brigjeve muslimani ndėrton jetėn e tij, ku gėzimi dhe hidhėrimi nuk janė veēse pjesėt lozonjare tė jetės, pėr tė cilėn ne duhet tė falenderojmė krijuesin qė solli aq shkaqe sa ne tė mundnim t’i shijonim ato, qoftė nė tė mirė e qoftė nė tė keq.

Ndėrsa jobesimtarit i duhet tė gjejė idhullin e vet nė tė mirė dhe armikun e jetės sė vet, nė tė keq, duke kėrkuar qė kėtij lumi t’i vėrė brigje tė kapshėm, tė mundshėm dhe tė ndryshueshėm. Ndėrkohė qė idhulli apo armiku i jetės pėr besimtarin nuk ekzistojnė – ato janė vetėm pjesė e kaderit dhe muslimani merret me to si tė merret me njė send. (Muslimani ėshtė falenderues ndaj atij qė e ndihmon dhe nuk e ēon dėm kohėn pėr tė urryer askėnd nga i cili ka patur njė dėm. Ndėrkohė qė, nė tė dy rastet, si nė tė mirė dhe nė tė keq, muslimani ėshtė falenderues ndaj krijuesit, qė solli ato sebepe pėr tė ndodhur diēka.)

Kėto brigje nuk janė version pėr trishtimin e njė muslimani, sepse kaderi nuk e ndalon muslimanin kurrė qė tė pėrpiqet pėr tė kryer misionin e vet. Por, Islami ėshtė thirrje pėr t’i kuptuar hapat tanė e pėr tė mos rėnė kurrė pre e vėshtrimit tonė tė largėt, e rastėsisė qė mund tė na bėjė skllevėr apo mbretėr.

Ne duhet tė besojmė pėr tė kuptuar pėrkohėsinė tonė. Duke menduar vdekjen ne mund tė nxitojmė tė kuptojmė se, fuqia jonė, mendja jonė, paraja, miqtė, nuk do tė na arrijnė tė na ndihmojnė, nėse ne vetė nuk kemi rregulluar mė parė marrėdhėniet me to nėpėrmjet atij qė na krijoi tė tėrėve.

Ne duhet tė besojmė pėr tė mos patur frikė nga njeriu. (Sot jemi nė kohėn kur njeriu adhuron njeriun, duke pėrbėrė ndoshta skllavėrinė mė moderne). Ne duhet tė besojmė pėr t’u pėrgatitur pėrpara atij qė na solli nga asgjėja, nga njė “pėshtymė”, qė na rriti nėpėr barqe nėnash e qė na dha dritėn e tė parit.

Besimi ėshtė fillimi i Lirisė sė Madhe, ėshtė porta nga ku mund tė fillosh tė bisedosh me veten pa mbivleėrėsuar apo nėnvleftėsuar krijesat qė i ka sjellė nė jetė po ai qė tė ka sjellė edhe ty. E, nėse cilido prej nesh ka kuptuar se, ėshtė njė shenjė e veēantė, jo prej njerėzve por prej njė Force tė pashtershme, tė paarritshme, tė pagabueshme, atėherė nuk kemi pse tė protestojmė, tė kėrkojmė atė qė s’mundemi. Nėse pranojmė pozitėn tonė, atėherė, askush nuk do tė na arrijė tė na gėnjejė se jemi tjetėrkush, askush nuk mund tė bėhet padroni i jetės sonė.

Agim Baēi